Stipinkaulio distalinės dalies („tipinės vietos“) lūžis

stipinkaulis

Žmogaus rankos smegenų pagalba leidžia valdyti aplinką ir sąveikauti su ja bei vykdyti įprastą kasdienę veiklą, kaip, pvz., durų atvėrimas ir t. t. Rankos taip pat veikia kaip sensorinės sistemos organas, suteikia lytėjimo pojūtį, padeda atlikti kompleksinius judesius be regėjimo pagalbos. Todėl jos yra labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis. Pagrindinė plaštakos funkcija – paimti daiktus, juos išlaikyti, pajusti smulkių daiktų formą bei struktūrą.


Kasdienėje žmogaus veikloje traumų pasitaiko gana dažnai. Labai aktualios yra rankų, plaštakų traumos, kadangi jomis daugiausia atliekami kasdieniai veiksmai, kurių metu gali būti sužalojamos plaštakos funkcijai svarbios struktūros.

Dilbio kaulų distalinės dalies lūžis – tai vieno iš dviejų kaulų (stipinkaulio ar alkūnkaulio) ar jų ylinių ataugų lūžiai arba šių lūžių kombinacija. Iš visų dilbio kaulų lūžių dažniausiai pasitaiko stipinkaulio apatinės dalies lūžis, žinomas pavadinimu „stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje“. Jis sudaro apie 70 proc. visų dilbio kaulų lūžių. Paprastai jis nutinka krentant ant ištiestos rankos, taip pat gali būti dėl tiesioginio smūgio. Klasifikuojant šiuos lūžius svarbiausia yra: tolimojo stipinkaulio galo poslinkis, vidinis ar išorinis sąnario pakenkimas bei anomalijos, susijusios su alkūnkauliu arba riešo kaulais.
Stipinkaulio distalinio galo lūžiai yra vieni dažniausių kaulų ir raumenų sužalojimų, sudarantys apie 3 proc. visų rankos sužeidimų.


Stipinkaulio lūžio mechanizmas

Traumos mechanizmas gali būti linkimo, suspaudimo, lūžimo ir sukimo jėgų derinys. Tolimojo stipinkaulio galo lūžiai skirstomi: Colles lūžiai – ekstrasąnariniai; Smith lūžiai – ekstrasąnariniai; Barton dorsaliniai lūžiai; Barton volariniai lūžiai; Hutchinson lūžiai. Stipinkaulio tolimasis galas lūžta krentant ant atvestos į šalį, ištiestos rankos, remiantis į pagrindą plaštakos delniniu paviršiumi – Colles lūžis arba krentant ant atvestos į šalį rankos, remiantis į pagrindą nugariniu plaštakos paviršiumi – Smith lūžis.

COLLES lūžis

Tai dažniausiai pasitaikantis tolimojo stipinkaulio galo lūžis. Lūžio modelis yra apibūdinamas kaip „sidabrinės šakutės“ deformacija. Yra nustatyta, kad 50–60 proc. atvejų yra susiję su alkūnkaulio ataugos lūžimu. Colles lūžio komplikacijos: potrauminė artrozė, Volkmano kontraktūra, riešo tunelinis sindromas. Šis lūžis pagyvenusio amžiaus žmonėms pasitaiko daug dažniau kaip osteoporozės rezultatas.

SMITH lūžis

Sužalojimo priežastis – kritimas ant nugarinės plaštakos pusės. Tai priešingas lūžis Colles lūžiui. Tolimesnieji lūžio fragmentai pasislenka į lenkėjų raumenų pusę. Šis lūžis dažnai apibūdinamas kaip „kastuvo“ formos lūžis.

 

BARTON lūžis

Šie lūžis apima tolimosios stipinkaulio dalies nugarinio krašto sužalojimus. Manoma, kad delninis Barton lūžio mechanizmas yra toks pat kaip Colles lūžio, skiriasi tuo, jog įvyksta stipresne jėga ir esant didesniam riešo apkrovimui. Nugarinio Barton lūžio priežastis yra kritimas ant ištiesto ir nugręžto (pronuoto) riešo, kai yra suspaudžiamas nugarinis riešo kraštas. Ryškiausias bruožas – riešo subliuksacija. Barton lūžis turi keletą riešo poslinkio laipsnių. Riešo poslinkis atskiria šį lūžį nuo Colles ir Smith lūžių. Tam, kad įvertintume riešo subliuksacijos laipsnį, būtina atlikti rentgenogramą. Delninio tipo pažeidimas pasitaiko dažniau negu nugarinio tipo.


                                                                                                          Riešo subliuksacija (išnirimas)

HUTCHINSON lūžis

Hutchinson lūžiai (angl. Chauffeur`s fractures). Šių lūžių priežastis yra įskilusi stipinkaulio ylinė atauga. Šios traumos metu įvyksta stipinkaulio tolimojo galo avulsija. Įstrižiniai arba skersiniai lūžiai tęsiasi nuo laivelio – mėnulio sąnarių. Dažnai tai yra tiesioginio smūgio rezultatas. Šio lūžio negalima painioti su stipinkaulio epifizės randu.

Gydymo metodai

Konservatyvus (imobilizacijos įtvaro metodas) gydymo būdas.

Gydymo tikslai:

1. Sugrąžinti anatominį sužaloto kaulo vientisumą ir sąnarinių paviršių kongruentiškumą.
2. Neutralizuoti jėgas, sąlygojančias antrinę lūžgalių dislokaciją.
3. Sutrumpinti išorinės imobilizacijos laiką.
4. Anksti pradėti aktyvius ir pasyvius traumuotos rankos sąnarių judesius.
5. Sudaryti palankias sąlygas kauliniam rumbui susidaryti.
6. Sugrąžinti atraminę galūnės funkciją.
7. Sutrumpinti stacionarinio gydymo ir nedarbingumo laiką.
8. Išvengti ankstyvos deformuojančios artrozės.


Tam atliekama:

  • repozicija (lot. repositio – sugrąžinimas) – lūžusio kaulo dislokuotų fragmentų atitaisymas;
  • retencija (lot. retentio – sulaikymas) – apsaugojimas nuo antrinės dislokacijos;
  • reabilitacija (lot. rehabilitatio – atgavimas) – priemonių, padedančių atgauti žmonių su sutrikusiomis judėjimo-atramos aparato funkcijomis sveikatą ir darbingumą, kompleksas.

 

Chirurginis (osteosintezė) gydymo būdas.

Operacijos tikslai:

1. Sugrąžinti sąnarinių paviršių kongruentiškumą ir anatominį kaulo vientisumą.
2. Atlikti stabilią metaloosteosintezę.
3. Sudaryti palankias sąlygas kauliniam rumbui susidaryti.
4. Atsisakyti išorinės imobilizacijos gipso tvarsčiu.
5. Anksti pradėti aktyvią ir pasyvią mankštą.
6. Išvengti ankstyvos deformuojančios artrozės.

 

Kaulų lūžių gijimo eiga:

  •  I – uždegiminė (1–7 dienos) – iš karto po lūžio formuojasi hematoma, išsiskiria uždegiminis eksudatas.
  •  II – minkštasis rumbas (3 savaitės) – ši fazė tęsiasi, kol tarp lūžgalių išsivysto stabilumas ir šie negali judėti vienas kito atžvilgiu.
  • III – kaulinis rumbas (3–4 mėnesiai) – stipraus kalcifikuoto audinio vystymosi fazė, trunkanti, kol lūžgalius visiškai sujungia naujas kaulinis audinys.
  • IV – remodeliacijos fazė (keli mėnesiai / metai).

Kaulų lūžių suaugimas vyksta dviem būdais: pirminiu ir antriniu.

Kaulo rumbo susidarymo greitį veikia šie faktoriai:

1. Amžius (1 m. – 1 mėn., 15 m. – 2 mėn., 50 m. – 4 mėn.);
2. Endokrininiai pokyčiai (anemija, osteoporozė, avitaminozė, laktacija, hormonų vartojimas);
3. vietiniai faktoriai (lūžio tipas, aprūpinimas krauju).


Stipinkaulio lūžių komplikacijos

Dažniausiai pasitaikančios komplikacijos:

  • periferinių nervų pažeidimai;
  • riešo tunelinis sindromas;
  • potrauminis riešo sąnario osteoartritas, apribojantis judesių amplitudę;
  • heterotopinė osifikacija (sukaulėjimas);
  • simpatinė refleksinė distrofija;
  • sausgyslių plyšimai;
  • nesuaugimas;
  • galūnės patinimas.

Sustingimas ir skausmas yra dažniausios kaulų lūžių komplikacijos, todėl po imobilizacijos labai svarbu šalinti liekamuosius potrauminius reiškinius – sąnarių kontraktūras, raumenų hipotrofiją ir atrofiją, raumenų jėgos ir ištvermės susilpnėjimą, atstatyti judėjimo funkcijas.

Tolimojo stipinkaulio galo lūžis dažnai sumažina griebimo jėgą 30 proc. bei apriboja riešo sąnario judesių amplitudę. Užsitęsusi imobilizacija gipsu sukelia sustingimą dėl atsiradusių sąaugų: jos susiformuoja sausgyslėse, kertančiose riešą, riešo sąnaryje ir tarp raiščių. Pirštai turi būti pradedami judinti kuo anksčiau, kad sumažintume sustingimą ir išvengtume lenkėjų sausgyslės suaugimo.


Reabilitacija po viršutinių galūnių lūžių

Reabilitacijos rezultatai priklauso nuo kompleksinio gydymo: chirurginės intervencijos, kineziterapijos, fizioterapinių procedūrų, masažo, ergoterapijos.

Reabilitacija pradedama pirmomis dienomis po traumos ir operacijos, priklausomai nuo lūžio ir minkštųjų audinių būklės. Pirmą parą skiriami sveikų pirštų judesiai, kurie pagerina kraujo apytaką, sumažina edemą, teigiamai veikia sąnarių, raiščių, sausgyslių anatominius elementus ir jų funkciją. Taip pat raumenims susitraukiant dalyvauja centrinė nervų sistema, todėl greičiau sunormalėja judesių koordinacija. Labai svarbu paskirti tinkamus judesius po imobilizacijos. Optimalūs yra aktyvūs (o ne pasyvūs) pirštų judesiai iki skausmo, o ne „per skausmą“. Judesių apimtis laipsniškai didinama, jie atliekami su pasipriešinimu (pirštų raumenų tonusui ir jėgai atstatyti), vėliau ritmas spartinamas (koordinacijai sureguliuoti). Atliekami aktyvūs ir pasyvūs pratimai sąnario mobilumui užtikrinti, atsižvelgiant į minkštųjų audinių gijimą.

Ergoterapijos užsiėmimai su ligoniais vyksta grupėmis arba individualiai. Užsiėmimai organizuojami žaidimo forma, panaudojant įvairius įrankius, kamuolius ir kt.

Tokiu būdu nejučiom prislopinamas plaštakos nevisavertiškumo židinys smegenų žievėje, savaime atsipalaiduoja raumenys, atsistato jėga ir judesių koordinacija. Judesius, kuriuos ligonis išmoksta gydymo metu, turi keletą kartų per dieną kartoti namuose. Ergoterapeutas, siekdamas pagerinti paciento būklę namuose, darbe bei laisvalaikio metu, rekomenduoja atlikti darbus, kurie nesukelia skausmų: sužalota ranka valgyti, nešti krepšelį, užsegti sagas, megzti, lipdyti iš molio, plastilino. Tokiu būdu yra stiprinama plaštakos raumenų jėga bei apsaugoma nuo kontraktūrų susidarymo.

Reabilitacijos efektyvumui labai svarbu sergančiojo pastangos, noras. Tačiau kartais ligonis po plaštakos sužalojimo gali įprasti turėti nejudrią plaštaką, kuria vengia naudotis buityje, darbe. Tai dvi prieštaraujančios viena kitai reabilitacijos baigtys: įprotis – pasyvus faktorius, o plaštakos pritaikymas – aktyvus, nes jis reikalauja iš ligonio didelių fizinių ir psichinių pastangų. Kartais tenka stebėtis, kaip ligonis su deformuota plaštaka atlieka darbus, kurių kartais nepajėgia dirbti žmonės su sveikomis rankomis.

Patyrusiems rankų kaulų lūžius, rankos judesiai yra apriboti, todėl yra daug techninių ergoterapijos priemonių, kurios palengvina kasdienę buitį. Šios priemonės ne tik palengvina kasdienių veiksmų atlikimą, kaip, pvz., obuolio lupimas, bet kartu ir pagerina sąnarių funkciją. Techninės ergoterapijos priemonės yra parenkamos ir pritaikomos individualiai kiekvienam pacientui.

Labai dažnos problemos, su kuriomis susiduria patyrusieji rankų kaulų lūžius, yra susilpnėjęs griebimas, sumažėjusi jėga bei judesių amplitudė. Šioms problemoms spręsti taikomos pastorintos rankenos, pastorinti rašikliai, asmens higienos reikmenys pastorintomis rankenomis.

Ergoterapija turėtų būti taikoma visos imobilizacijos metu, kuri dažniausiai trunka 3–5 savaites. Reikia sekti edemą (patinimą). Ranką reikia laikyti pakeltą, jei yra bent kokie edemos reiškiniai. Veikla, kuri gerina silpnus motorinius judesius, skatins sužalotos rankos normalų funkcionavimą. Ši veikla turi būti pradedama kuo greičiau, kai tik nebejaučiama skausmo. Ankstyvi judesiai padės išvengti sausgyslių sustandėjimo. Limfinės sistemos ir kraujagyslių stimuliacija sumažins edemos tikimybę. Kai tik gipsas ar įtvaras yra nuimami, turi būti įvertinta paciento rankos funkcija.

 

Literatūros sąrašas:

  1. J. Mc Connell, etl. Al. Interprenting Trauma Radiographs. Blackwell 2005 m. Section two. The distal radius and ulna.
  2. Hoynak, Bryan. „Wrist Fracture in Emergency Medicine .“ eMedicine. Ed. Rick Kulkarni. 1 Jun. 2012. Medscape. 21 Jan.
  3. Seyed Behrooz Mostofi. Fracture Classifications in Clinical Practice. Chapter 1 – shoulder and upper limb.
  4. M. Tamulaitienė, V. Alekna, V. Sinkevičienė. Dilbio kaulų distalinės dalies lūžių klinikinė charakteristika. Gerontologija, 2009.
  5. A. Kriščiūnas. Reabilitacijos pagrindai. Kaunas, 2009.
  6. A. Pranskaitytė. Asmenų, patyrusių stipinkaulio lūžį, rankos funkcijos ir savarankiškumo korekcija ergoterapijos priemonėmis. Aktualūs ergoterapijos klausimai: 10 metų patirtis Lietuvoje, konferencija. Kaunas, 2008.
  7. S. Michlovitz, L. Festa. Therapist`s management of distal radius fractures. 2011.
  8. G. Tankevičius. Reabilitacija po stipinkaulio tipinės vietos lūžių. Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos konferencija. Kaunas, 2013.
  9. K. Brasiulis. Lūžių epidemiologija, mechanizmai. Klinikinis ištyrimas ir galimi lydintys sužalojimai. Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos konferencija. Kaunas, 2013.
  10. K. Brasiulis. Stipinkaulio distalinio galo lūžių konservatyvus gydymas. Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos konferencija. Kaunas, 2013.

Palikite atsiliepimą