Plokščiapėdystė

Pėda yra apatinės galūnės dalis, liečianti žemę. Pėda turi tobulai sudarytą svertų sistemą, kuri paskirsto atskiroms pėdos dalims tenkantį kūno svorį, leidžia jį perkelti ir nešti, padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą.

Plokščiapėdystė – tai pėdos deformacija, kuri atsiranda nusileidus arba išnykus pėdos skliautams. Esant šiai deformacijai, dažnai skauda pėdą ar priekinį blauzdos paviršių, padas beveik ar pilnai liečiasi prie grindų, o eisena tampa nerangi, varginanti ir skausminga, žmogaus kūno svoris tampa didesniu krūviu pėdai. Atsiranda kitų žmogaus skeleto dalių anatominių ir funkcinių sutrikimų: čiurnos, kelio, klubo sąnarių, stuburo. Pablogėja vidaus organų veikla. Neretai dėl plokščiapėdystės tampama neįgaliu.

Plokščiapėdystės priežastys

Pėdos skliautas gali deformuotis nešiojant siaurą, minkštą apavą be pakulnės, esant per dideliam kūno svoriui, dažnai ilgai stovint viena poza, dažnai šokinėjant į aukštį ar į tolį ant kieto pagrindo. Pagrindinė plokščiapėdystės atsiradimo priežastis – pėdos raumenų ir raiščių silpnumas.

Pėdos anatomija

Žmogaus pėdoje yra 26 kaulai. Priekinėje dalyje yra pirštakauliai ir padikauliai, centrinėje – šokikaulis, laivakaulis, kubakaulis ir pleištukai, užpakalinėje – kulnakaulis. 20 sąnarių, galinčių atlikti 24 skirtingus judesius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pėdos kaulai yra išsidėstę skliautais. Stovint pėdoje yra trys svorį laikantys taškai: kulnakaulio pamatas, pirmojo bei penktojo padikaulių galvos. Tarp šių trijų atramos taškų mes turime tris skliautus:

1. išilginį išorinį pėdos skliautą sudaro kulnakaulis, kubakaulis, IV ir V padikauliai;
2. išilginį vidinį pėdos skliautą sudaro kulnakaulis, šokikaulis, laivakaulis, trys pleištukai ir I, II, III padikauliai;
3. skersinį pėdos skliautą sudaro pleištukai, kubakaulis ir padikauliai.

 

PĖDOS SKLIAUTAI

A-B – išilginis vidinis pėdos skliautas;
C-B – išilginis išorinis pėdos skliautas;
A-C – skersinis pėdos skliautas.

 

Šių skliautų susiformavimą sąlygoja:

  • kaulų forma ir jų padėtis vienas kito atžvilgiu;
  • pėdos raiščiai ir aponeurozė (sausgyslinė plėvė);
  • raumenys.

 

Pėdos funkcijos

Skliautinė pado forma leidžia pėdai atlikti šias funkcijas:

  • Atraminė.
  • Balansinė (pozos–padėties reguliavimas).
  • Amortizacinė (susilpnina smūgius pėdai atsitrenkus į žemę).

Plokščiapėdystės klasifikacija

Pagal lokalizaciją (vietą):

  • įstrižinė;
  • išilginė;
  • mišri forma.

Pagal kilmę:

  • Įgimtos (sudaro apie 3 % visų atvejų).
  • Trauminės (pasekmės po pėdos kaulų lūžimų).
  • Paralyžinės (pėdos, blauzdos raumenų paralyžiaus), poliomielito (ūminė virusinė infekcinė liga, sukelianti galūnių raumenų susilpnėjimą bei paralyžių) pasekmė).
  • Statinės (dažniausiai sutinkama, 82 %. Atsiranda dėl pėdos kaulų, raiščių, blauzdos ir pėdos raumenų silpnumo).
  • Įgytos (nepatogios avalynės nešiojimo rezultatas).
  •  

Plokščiapėdystės požymiai

Skersinės:

  • skersinio pėdos skliauto suplokštėjimas;
  • priekinė pėdos dalis remiasi ant visų penkių padikaulių (normaliai tik ant I ir V);
  • pėda sutrumpėja dėl vėduoklinio padikaulių išsidėstymo;
  • pirmo piršto pasisukimas į išorę;
  • vidurinio piršto deformacija.

Išilginės:

  • išilginio skliauto suplokštėjimas;
  • pėda remiasi į grindis beveik visu pado paviršiumi;
  • pėda pailgėja.

Kiti požymiai:

  • greitas kojų nuovargis;
  • maudžiantis skausmas pėdose ir blauzdose einant ir stovint;
  • vakare atsiranda pėdos patinimas, kuris per naktį praeina;
  • greitai nusitrina vidinė batų padų pusė;
  • turintys plokščiapėdystę vaikai vaikšto plačiai statydami kojas, išsuktomis pėdomis ir truputį sulenktomis kojomis per kelius;
  • pėda tampa platesnė;
  • ryški pėdos deformacija;
  • nuolatinis skausmas pėdose, blauzdose, keliuose;
  • patinimai;
  • atsiranda skausmas juosmenyje, varginantys galvos skausmai;
  • sumažėja darbingumas;
  • atsiranda ant pado nuospaudos.

Plokščiapėdystės stadijos:

  • Pirma – esant įprastam krūviui vakare kojos būna pavargusios. Spaudžiant į pėdos vidurį atsiranda skausmas. Iki ryto praeinantys patinimai.
  • Antra – plokščiapėdystė primena apie save ištisą parą nepakeliamais skausmais pėdose ir blauzdose. Ilgi pasivaikščiojimai negalimi. Eisena tampa sunki, sutrinka laikysena.
  • Trečia – ėjimas labai apsunkintas, pėdos stipriai deformuotos, sergantieji nedarbingi.

Gydymas 

Kuo anksčiau liga pastebima ir pradedama gydyti, tuo geresni rezultatai pasiekiami. Plokščiapėdystės gydymas turi būti kompleksinis – taikomas gydomasis masažas, gydomieji fiziniai pratimai, vandens procedūros. Į batus dedami įdėklai (supinatoriai), kurie pakelia suplokštėjusį vidinį pėdos skliautą. Stiprinti pėdos ir blauzdos raumenis padeda sistemingai atliekami fiziniai pratimai, plaukimas, važinėjimas dviračiu, riedučiais, vaikščiojimas basomis.

Gydymas parenkamas atsižvelgiant į plokščiapėdystės stadiją ir paciento amžių.

Esant įgimtai plokščiapėdystei būtinas masažas. Sunkesniais atvejais vaiko pėda fiksuojama taisyklingoje padėtyje.

Ikimokykliniame amžiuje gydoma stiprinant pėdos skliautus masažo ir mankštos pagalba. Įdėklas į avalynę (supinatorius) šiame amžiuje skiriamas rečiau.

Mokykliniame amžiuje, atvirkščiai, ypatinga reikšmė skiriama geros ortopedinės avalynės parinkimui. Skliautą formuojanti, vidinį pėdos kraštą pakelianti. Vaiko pėda greitai auga, todėl avalynę reikia dažnai keisti.

Paaugliams, esant sunkiai plokščiapėdystei, lydimai aštrių skausmų, gydymas pradedamas imobilizuojant įtvaru (supinatoriumi). Pradingus skausmams parenkama ortopedinė avalynė, masažas, mankšta. Ir tik tada, kai visa tai nepadeda, taikomas operacinis gydymas.

Konservatyvūs gydymo metodai – masažas, gydomieji fiziniai pratimai, pėdos įtvarai ar ortopedinė avalynė, fizioterapinis gydymas.

 

Masažas

Turi gerą pagalbinį poveikį, pagerina limfotaką, kraujotaką, stiprina skliautą palaikančius raumenis, mažina skausmą.

 

Kineziterapija

Specialūs fiziniai pratimai skiriami taip, kad būtų galima skirtingai veikti atskiras raumenų grupes, kurių funkcinio pajėgumo atstatymas leistų pagerinti užpakalinės pėdos dalies supinaciją (vidinio pėdos krašto pakėlimą), priekinės pėdos dalies pronaciją (vidinio pėdos krašto nuleidimą) ir padidinti pėdos skliautų išgaubtumą.

Siekiama stiprinti pėdos raiščius, koreguoti ydingą pėdos kaulų išsidėstymą, formuoti taisyklingą eiseną.

Geriausias efektas pasiekiamas fizinius pratimus atliekant ryte, kol raumenys dar nepavargę.

Krūvis turėtų būti paskirstytas taip, kad raumenys nepervargtų ir nenusilptų, kadangi nuo per didelio krūvio kyla pavojus nusileisti pėdos skliautui ir taip formuotis plokščiapėdystei.

Esant skausmui, silpniems raumenims, pratimus pradėti daryti gulimoje ar sėdimoje padėtyse.

Atliekami įvairūs pėdos judesiai: sukamieji judesiai, pirštų sulenkimas, pėdos nukrypimai į šonus, kamuoliuko paėmimas, pagaliuko, rutuliukų ridenimas.

Taikomi įvairūs suėmimo pratimai (kamuoliuko, pagaliuko, servetėlės), rutuliukų ridenimas, įvairių daiktų išlaikymas kojų pirštais.

Intensyvesni pratimai daromi stovimoje padėtyje, tai leidžia panaudoti visą kūną. Tai vaikščiojimas basomis ant pirštų, ant kulnų, ant išorinių pėdos kraštų. Ėjimas pakaitomis ant pirštų ir ant kulnų, ėjimas perkeliant kūno svorį nuo kulno ant pirštų.

Pėdos raumenų stiprinimui efektyvus vaikščiojimas briauna, ėjimas nuolaidžia plokštuma aukštyn ir žemyn, ėjimas stora virve statant pėdas tiesiai (remiantis į virvę skliauto viduriu), pratimai su gimnastikos lanku, lazda, vėliavėlėmis. Ėjimas minkštu nestabiliu pagrindu, įvairūs pratimai ant smėlio (ėjimas ant šilto smėlio, smėlio sugriebimas).

Pusiausvyros pratimai, ypač su vienos kojos atrama, naudojant įvairias nestabilias plokštumas.

Pratimus daryti būtina kasdien, o dar geriau – keletą kartų per dieną, basomis kojomis arba su plonomis kojinaitėmis.

 

Pėdos įtvarai ir ortopedinė avalynė

Pagrindinis plokščiapėdystės gydymo pėdos įtvarais ir ortopedine avalyne uždavinys – suteikti pėdai papildomų atramos taškų. Siekiama pataisyti pėdos padėtį bate taip, kad pėdos skeletas būtų grąžintas į normalią būklę ir tolygiau pasiskirstytų atskiroms pėdos dalims tenkanti apkrova. Apkrovos subalansavimas mažina raumenų nuovargį ir suteikia galimybę juos stiprinti.

Tačiau ortopedinėmis priemonėmis atstatyti normalią pėdos funkciją galima tik pradinėse plokščiapėdystės stadijose ir tik vaikams nuo 5–8 metų iki pilnametystės, kol pėda dar auga ir yra lanksti. Visais kitais atvejais šiomis priemonėmis galima tik iš dalies pagerinti pėdos funkciją, stabdyti tolesnį deformacijos progresavimą, nuimti krūvį nuo skausmingų taškų, padidinti pėdos stabilumą suteikiant papildomą atramą. Kitaip tariant, šios priemonės neišgydys plokščiapėdystės, tačiau kol bus ant kojos, gerins deformuotos pėdos funkciją. Vaikų plokščiapėdystės gydymas pėdos įtvarais turi būti kompleksiškai derinamas su gydomaisiais fiziniais pratimais pėdoms.

 

Fizioterapinis gydymas

Fizioterapija naudojama ne pačiam gydymui, o kovai su plokščiapėdystės pasekmėmis. Šis gydymas skiriamas siekiant atpalaiduoti įtemptus ir pavargusius pėdos raumenis, numalšinti skausmą ir pagerinti minkštųjų pėdos audinių mitybą ir maisto medžiagų apykaitą. Šiam tikslui pasiekti naudojama elektrinė stimuliacija, skiriamos šiltos ir šaltos pėdų vonelės kartu su mechanine pėdų raumenų stimuliacija.

Be fizioterapijos procedūrų, plokščiapėdystės sukeltiems skausmams malšinti gali būti taikomos medikamentinės blokados, akupunktūra.

 

Chirurginis gydymas

Operacinis gydymas taikomas tik esant ypatingai sunkioms pėdos deformacijoms, aštriam nuolatiniam skausmui.

 

Plokščiapėdystės profilaktika

  • Saugoti vaikų pėdas nuo per ankstyvo krūvio (nemokyti vaiko stovėti ir vaikščioti anksčiau, nei jis pats pradės tai daryti).
  • Privalu sekti vaiko (suaugusiems taip pat) kūno svorį, viršsvoris įtakoja skliautų suplokštėjimą.
  • Tinkamos avalynės parinkimas (tinkamo dydžio, kad niekur nespaustų, aukštesniu auliuku, kiek paaukštinta pakulne. Dirbantiems stovimą darbą rekomenduojama avėti kietapadžius batus).
  • Pėdų kaulų, raiščių, raumenų stiprinimas pratimais.
  • Sėdėjimas lotoso, turkiškoje, japoniškoje pozose.
  • Sėdėsena: labai svarbu tėvams atkreipti dėmesį į vaiko sėdimąją pozą, ypač kai jis žaidžia ant žemės. Dažniausiai vaikai pripratę sėdėti „žąsiuko“ pozoje, kas sąlygoja plokščiapėdystės vystymąsi. Vaikus reikėtų įpratinti sėdėti „lotoso“, „turkiškoj“, „japoniškoj“ pozose (atsiklaupti ant kilimo ir atsisėsti ant kulnų, kulnai praskėsti į šalis, pirštai suartinti, kūnas tiesus). Pradėti nuo 1–2 min. pasėdėjimų, palaipsniui ilginant laiką iki 15–20 min. kasdien. Šioje padėtyje formuojami pėdų skliautai, vyksta izometrinė (raumenų įtempimas be judesio) raumenų treniruotė.

Pėdų refleksoterapija (biologiškai aktyvių kūno taškų dirginimas) – vaikščiojimas basomis. Tinka visos pėdą dirginančios priemonės, kadangi raumenys traukiasi nuo dirgiklio, automatiškai formuojamas taisyklingai išgaubtas pėdos skliautas. Įvairus gruntas turi skirtingą poveikį:

1. Minkšta žolė, šiltas smėlis, natūrali kiliminė danga raminančiai veikia nervų sistemą.
2. Nelygi žemė, kambario grindys, šlapia ar rasota žolė, vandens nugludinti akmenėliai, guminiai ar sintetiniai kilimėliai saikingai veikia nervų sistemą.
3. Karštas smėlis, aštrūs akmenėliai, kankorėžiai, sniegas labai stimuliuojančiai veikia nervų sistemą.

Skirtingą pagal poveikį gruntą naudoti kombinuojant atitinkamu nuoseklumu: pradėti nuo lengvai dirginančių poveikių, pamažu pereiti prie saikingai dirginančių ir užbaigti raminančiais.

 

Palikite atsiliepimą